Raudonėlis
Raudonėlis yra nepakeičiamas italų virtuvėje, kur naudojamas pomidorų padažams, keptoms daržovėms , grilyje keptai mėsai gardinti, picai ir makaronų patiekalams. Kartu su baziliku jis suteikia būdingą skonį itališkiems patiekalams. Aromatingas, šiltas ir šiek tiek kartus. Daugiausia kinta paprastojo raudonėlio aromato intensyvumas: geros kokybės jis yra toks stiprus, kad nuo jo beveik nutirpsta liežuvis, bet augalai prisitaikę prie šaltesnio klimato būna nepakankamai aromatingi.
Labiausiai susijęs su raudonėliu patiekalas yra pizza. Pica tikriausiai buvo valgoma Pietų Italijoje jau prieš daugelį amžių, pasak legendų pizza atsirado 1889 m., kai karalius Umbertas ir jo žmona Margarita atvyko į Neapolį. Pica – tuo metu tik balta duona paskaninta pomidorų pasta, buvo populiari tarp neturtingųjų. Karalienės garbei, vietiniai kepėjai sugalvojo pagerinti picą: prie raudonų pomidorų pastos, pridėjo balto mozzarella sūrio ir žalių baziliko lapelių, tokiu būdu pavaizdavo itališkos vėliavos spalvas. Šiandieninėje picoje daugiau naudojamas raudonėlis nei bazilikas ir daug kitų prieskonių.
Paprastasis raudonėlis puikiai dera su marinuotomis alyvuogėmis ir kaparėliais ir vaistinės gelsvės lapais. Kitaip nei dauguma itališkų prieskoninių augalų, raudonėlis naudojamas net su aštriu ir aromatingu maistu, kuris populiarus Pietinėje Italijoje.
Kitų Viduržemio jūros regiono šalių virtuvėse raudonėlio naudojama mažiau, bet jis taip pat svarbus Ispanijos, Prancūzijos ir Graikijos kulinarijoje.
Už Viduržemio jūros regiono ribų raudonėlį naudoja stebėtinai mažai, išskyrus italų emigrantus. Labai panašaus, bet stipresnio skonio Meksikos raudonėlis populiarus ne tik Meksikoje, bet ir JAV pietuose, kur dažnai naudojamas chili con carne (mėsa troškinta su čili, kartais ir su pupomis) ar kitokiems meksikietiškiems patiekalams paskaninti. Šiuo atveju derinamas su įvairiomis čili ir paprikos rūšimis, džiovintu česnaku arba svogūnu ir kuminu.